Dėl natūralios žmonių kaitos (gimimų/mirimų) gyventojų skaičius sumažėjo 219 tūkst., o dėl emigracijos – 679 tūkst. Nors emigracija pati savaime nėra neigiamas reiškinys, tačiau Lietuvos atveju dideli emigracijos ir santykinai maži imigracijos mastai kelia nemažai iššūkių: kinta šalies demografinė struktūra (visuomenė sensta), ima trūkti darbo jėgos, galiausiai valstybės vystymuisi neigiamai atsiliepia aukštą kvalifikaciją turinčių savo srities specialistų išvykimas. Nepaisant to, pastaruosius dvejus metus pastebima atvirkštinė tendencija - į Lietuvą imigruoja daugiau asmenų nei emigruoja iš jos. 

Nors neretai imigracija siejama su užsieniečių atvykimu, tačiau iš tiesų imigracija apima visus asmenis – tiek grįžtančius lietuvius, tiek užsieniečius – kurie planuoja Lietuvoje gyventi ilgiau nei vienerius metus. Kaip rodo statistika, nuo 2004 m. iki 2016 m. vidutiniškai apie 80 proc. imigracijos srauto sudarydavo iš užsienio grįžtantys lietuviai, o 20 proc. – užsieniečiai. 2017 m. ir 2018 m. ši tendencija pasikeitė: 2017 m. tiek grįžtantys lietuviai, tiek užsieniečiai sudarė po 50 proc., o 2018 m. grįžtančių lietuvių dalis siekė 57 proc. imigracijos srauto, tuo tarpu užsieniečių - 43 proc. 2020 m., remiantis prienamais duomenimis, iš užsienio grįžtantys lietuviai sudarė 48 proc., o užsieniečiai – 52 proc. nuo visų imigrantų. 

Ji taip pat gali būti įgyjama natūralizacijos būdu (0,6 proc.) arba atkuriama asmenims, kurie LR pilietybę turėjo iki 1940 m. birželio 15 d., ir jų palikuoniams (15,4 proc.). Natūralizacija – tai pilietybės, kurios asmuo anksčiau neturėjo, įgijimas po gimimo. Natūralizacijos sąlygos Lietuvoje yra gana griežtos (reikia pastaruosius 10 metų gyventi Lietuvoje, turėti nuolatinį leidimą gyventi, išlaikyti lietuvių kalbos ir Konstitucijos pagrindų egzaminus, turėti pragyvenimo šaltinį Lietuvoje), todėl tokiu būdu įgijusių LR pilietybę asmenų skaičius nėra didelis (2020 m. – 176 asmenys).

Pilietybės netekimas – tai šalies piliečio statuso netekimas. Dažniausiai Lietuvos pilietybės netenkama įgijus kitos šalies pilietybę (99 proc. atvejų), nes Lietuvoje dviguba pilietybė yra galima tik išimtiniais atvejais.

Ilgainiui emigracijos nulemtas jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas sukelia rimtas demografines problemas – mažėja santuokų skaičius, gimstamumas, pradeda trūkti darbo jėgos, vis mažesnis dirbančiųjų skaičius turi išlaikyti didėjantį nedirbančiųjų skaičių.

Atvirkštinė tendencija matoma lyginant vyresnio amžiaus emigrantų ir Lietuvos gyventojų skaičių. 2020 m. tik apie 1 proc. emigrantų sudarė 65 m. ir vyresni asmenys, nors tokio amžiaus gyventojų dalis Lietuvos populiacijoje siekė 20 proc.

Įprastai vaiko atstovu pagal įstatymą lieka kitas iš tėvų. Tačiau jeigu į užsienį išvyksta abu tėvai ar vienintelis iš tėvų, prieš išvykdami jie turi kreiptis į savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pateikti prašymą dėl laikinosios globos (rūpybos) vaikui nustatymo. Pažymėtina, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir įtvirtinus nuostatas, draudžiančias vaiko tėvams asmenines teises ir pareigas perduoti kitiems asmenims, nuo 2020 m. statistiniai duomenys apie vaikų laikinąją globą (rūpybą) tėvų ar kitų jo atstovų prašymu nebevedami. 

2020 m. Lietuvoje gyveno daugiau nei 87 tūkst. užsieniečių. Didžioji dauguma yra trečiųjų šalių piliečiai: 21 proc. sudaro asmenys, turintys leidimą nuolat gyventi (LNG), kuris išduodamas 5 metams, 71 proc. – asmenys, turintys leidimą laikinai gyventi (LLG), kuris išduodamas dažniausiai 1-2 metams. ES šalių piliečiai ar jų šeimos nariai sudaro apie 9 proc. 

Nuo 2017 m. buvo nustatytos palankesnės sąlygos atvykti darbuotojams, kurių Lietuvoje trūksta. Tokiems darbuotojams panaikintas reikalavimas gauti leidimą dirbti. Todėl nuo 2017 m. informacija apie užsienio darbuotojus Lietuvoje pateikiama remiantis sprendimais išduoti leidimą laikinai gyventi ar nacionalinę D vizą darbo tikslais.

2020 m. sumažėjo darbo migrantų skaičius: buvo išduota arba pakeista beveik 33 tūkst. leidimų laikinai gyventi bei 28,4 tūkst. nacionalinių D vizų darbo pagrindu. 

Ši informacija surinkta remiantis priimtais sprendimais dėl LLG ir nacionalinių D vizų darbo pagrindu. Nuo 2019 m. duomenys pateikiami procentais. 2020 m. buvo priimti 29239 sprendimai dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo užsieniečiams, kurie ketino dirbti Lietuvos Respublikoje trūkstamą profesiją. Daugiausia trečiųjų šalių darbuotojų atvyko iš Ukrainos (51 proc.) ir Baltarusijos (38 proc.).  

2020 m. Lietuva gavo 321 prašymus suteikti prieglobstį, ir tai buvo 50 proc. mažiau nei 2019 m.

Remiantis preliminariais 2021 m. rugsėjo mėnesio duomenimis, šiais metais Lietuvos migracijos institucijos sulaukė beveik vienuolika kartų daugiau prieglobsčio prašymų nei 2020 m. 

Prieglobstis daugiausia buvo suteiktas Rusijos Federacijos (30 proc.), Turkijos (23 proc.), Tadžikistano (15 proc.) ir Sirijos Arabų Respublikos (12 proc.) piliečiams. Svarbu paminėti, jog sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo gali būti priimamas kitais metais nei buvo pateiktas prašymas suteikti prieglobstį. Todėl tam tikrais atvejais pateiktų prašymų skaičius gali būti mažesnis nei suteikto prieglobsčio skaičius tais pačiais metais. Pavyzdžiui, 2020 m. prieglobstis suteiktas 19 Turkijos piliečių, nors tais pačiais metais prašymus pateikė 16 Turkijos piliečių.

Didžiajai daliai neteisėtų migrantų Lietuva yra tranzito valstybė bandant pasiekti Vakarų Europos ar Skandinavijos šalis. 2020 m. į Lietuvą buvo neįleisti 4575 užsieniečiai, daugiausia dėl grėsmės saugumui ir viešajai tvarkai (70 proc.) arba dėl to, jog neturėjo galiojančio kelionės dokumento (16 proc.). 

Išvykti tokie užsieniečiai gali savo noru per jiems numatytą laikotarpį. Jeigu užsienietis prievolės išvykti neįvykdo arba jam negali būti suteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti, tuomet jis yra priverstinai išsiunčiamas iš šalies. Grafike pateikti sprendimų grąžinti ir išsiuntimų skaičiai. Būtina paminėti, kad sprendimai grąžinti apima ir įsipareigojimus išvykti (kuomet užsieniečiai grąžinami į kitą ES šalį, kurioje jie gali teisėtai būti).